Buvusių mokinių meilė ir pagarba savo mokyklai – didžiausias ir neįkainojamas jos bendruomenės, pedagogų nuopelnas. Išskirtinės, jubiliejinės progos leidžia suprasti, kad pasakymas „čia visada norisi sugrįžti“ susijęs ne tik su įgytomis žiniomis, įgūdžiais, pasiekimais, bet ir su tuo, kas nematoma, o kartais gal ir nepakankamai įvertinama. Toliau – kelios prisiminimų nuotrupos apie mokyklinį laiką.
Gediminas Jaunius
Gimnaziją baigė 1996 m., mokėsi Vidmanto Bėkšos saksofono klasėje. 2005 m. įkūrė kūrybos namus „Elitaz“, jiems iki šiol vadovauja. Renginių ir TV projektų prodiuseris, aktyvus visuomenės veikėjas. Vienas žinomiausių projektų – „Lietuvos balsas“, dešimtmetį kuriamas pagal pasaulinę „The Voice“ franšizę.
Man E. Balsio menų gimnazija yra kūrybiškumo lopšys, ten pradėjo megztis, vystytis daug labai reikšmingų dalykų. Dažnai prisimenu ir mokyklą, ir bendrabutį, bet turbūt pirmiausia mokytojus, kurie auklėjo ir mokė ne tik to, kas priklauso. Jie buvo kaip draugai, kaip artimi brandūs žmonės, kurie padėjo formuotis, augti, išsilaisvinti, galbūt patikėti pačiu savimi... Anuomet atrodė, kad taip ir turi būti, ir tik vėliau pradėjau suprasti, kuo ši mokykla buvo ypatinga. Kas man buvo normalu, kitiems atrodė stebuklas. Ir nors žinau, kad neįmanoma grįžti į mokyklos suolą, kai kuriuos dalykus mielai pakartočiau. Nes iš tikrųjų tada buvo jauku, buvo laisva ir labai gera.